hipermnezija ar insaitas, o gal reminiscencija? ..apie vertybes

nekreipkit dėmesio į pavadinimą, čia toks mokymosi metodas - glumink žmones vartodamas šizovus psichologinius terminus kasdienėj kalboj.

atidėliodama ruošimąsi rytdienos egzui, radau kompe rugpjūčio 3 dienos wordinį nepaviešintą įrašą, tad kodėl gi nepasidalinus, kad jau vis tiek nieko neveikiu.

----

Šį įrašą įkvėpė sapnas, kuriame mano šunį ir du žirgus (auginamus daugiaaukščio bute;)) žiauriai sumušė žmonės, Tim Burton filmas Edward Scissorhands ir Povilo iš Arsonist‘s Prayers įrašas (dabar jau nebepamenu kuris). Naktį mintys ėmė kondensuotis, o ryte taip virsti garais, kad nebegalėjau miegoti, ir pažadinau sesę klavišų tarškinimu.

Turbūt esu senamadiškų pažiūrų idealistė – vaikystėje skaičiau per daug knygų, ir ypač per daug knygų, kuriose gerumas, kuklumas, dorumas iškeliami kaip didžiausios vertybės,  ir niekas manęs neperspėjo, kad skaitau pasakojimus apie neegzistuojantį pasaulį, mažai turintį bendro su šiuolaikiniu, kuriame man teks užaugusiai gyventi. Ir ką, sunkiai man tai sekasi.

Pamenu, kai ankstyvoje paauglystėje pirmą kartą iš arti pamačiau benamį, besiknisantį po konteinerius, mano išlavinta vaizduotė piešė vaizdus, kaip tas benamis, paaukojęs paskutinius savo žmogiškojo orumo likučius, bando nuo alkio išgelbėti savo vaikus. Apie tai net mini apsakymą buvau parašiusi – užguitas, visų niekinamas žmogus kovoja už savo šeimos gerovę. Varguomenė vs aukštuomenė. Kaip didaktiška. Ilgainiui man teko pripažinti faktą, jog dauguma benamių neturi šeimų, o jei dėl kažko ir kovoja, tai dėl butelio alaus ar degtinės. Turbūt tai buvo vienas pirmųjų absurdo pajautimų.

Sunkiau atsiriboti nuo to, su kuo susiduri kiekvieną dieną bendraudama ir stebėdama žmones. Bene baisiausia yra suvokimas, jog dalykai, kuriuos tu niekini, gali būti/yra vertybės tavo artimam žmogui. Tada nelieka nieko kito, kaip tik susimąstyti, kas apskritai sieja tave su šiuo žmogumi. Bendri išgyvenimai, praeitis, besidalijami buities rūpesčiai? Ir tada suvoki, kad tai iš tikrųjų niekas, grynas įpratimas. Ir vis dėlto brangus niekas, nes tų žmonių kažkodėl nesinori taip paprastai paleisti. (no one specific in mind, my dearest)

Gyvenam dekadansu (nors Šliogeris teigia, kad gyvename jau mirusiame pasaulyje, bet čia turbūt visai diskutuotina),  vyraujant trims kultams: jaunystės, pinigų ir sekso. Pasaulyje, kuriame vyrauja hedonizmas ir lanksčioji tolerancija, mažai lieka vietos tvirtiems moralės principams. Beje, apie toleranciją – berods, dešimtoje klasėj turėjau parašyti rašinį šia tema. Aš, žinoma, aklai laikiau toleranciją didžiausia vertybe ir parašiau tris pastraipas apie tai, kaip svarbu toleruoti įvairius žmones (absoliutus medijos brainwashas). Tada gavau šokiruojančiai žemą balą ir buvau baisiausiai pasipiktinusi. Ir tik dabar, jau baigusi mokyklą, imu suprasti, ką mokytoja tada turėjo omenyje.  Tai yra puikus pavyzdys, kodėl jaunystė neturėtų būti išaukštinama – nes be fizinio kūno grožio, aukšto reprodukcijos lygio  ir ambicijų, ji kolkas daugiau nieko neturi.

Man patinka gyvenimas, jame yra daugybė šaunių dalykų. Aš myliu gamtą, knygas ir muziką, man malonu stebėti savo kasdienybę, fiksuoti jos išgyvenimus. Bet bendravimas su žmonėmis dažnai nuviliantis. Paviršutiniškai bendrauti galima įprasti, sunkiau įprasti kaskart per daug nesitikėti. Kartais pastebiu save ieškant tokių pat naivuolių idealistų, kartais šį tą randu. Kartais atpažįstu save jų tekstuose, jų kalboje. Tai būna retai ir kažkaip suteikia vilties.

Kartą vienas draugas yra liepęs man nustoti jaudintis dėl viso pasaulio. Tried, but it didn‘t work out. Viliuosi, kad gal tai nėra pastovus charakterio bruožas, galbūt tai tėra jaunatviškas idealizmas ir jis praeina pasirodžius pirmosioms raukšlėms.