(pamačiau šitą nuotrauką ir kažkaip priminė...pasiilgau laisvės alėjos žiemą. ten labai gražu, kai naktį sninga ir visai nebūna žmonių)
šiandien po kursų laukiu sau viena stotelėj, drebu kaip šalta, tamsu, mašinos tik kartas nuo karto pravažiuoja. ir pribėga prie manęs lyg iš niekur mažytis šunelis didelėm rudom akim ir išsišovusiais kauliukais... aišku, iškart pasigailėjau, kad vis dėlto nenusipirkau mcdonaldse mėsainio ir nepasilaikiau jo vakarui ir išvis, kad bananą bent kokį būčiau turėjus. dar apsvarsčiau galimybę šunytį įsidėjus į tašę slapčia įsinešt į baraką ir augint, bet po kiek laiko sveikas protas priminė apie savo egzistavimą. po to du kartus vos nenumiriau iš baimės, kai jis sugalvojo perbėgt į kitą gatvės pusę ir du kartus jo vos nesuvėžino mašinos (net atšvaito neturėjau, būčiau gal ant kojos ar kaklo užkabinus). ir tada paaiškėjo, kokia aš nesveika. nes kai šunelis nubėgo, vėl, tarsi į niekur, pradėjau rimtai abejoti, ar jis realus buvo, ar tik mano haliucinacija. too much schizophrenic movies + psychology classes makes you doubtful of everything you see.
Su psichotiniais ne taip baisu - arba turi haliucinacijas, arba ne, sunku įsikalbėt kažką, užtat visos depresijos, manijos ir ribiniai... :D Geriau nieko nežinot apie tai, nes būna kaip "Trise valtimi" pradžioj: "O DIEVE, AŠ PSICHINĖ" :DD
ReplyDeleteo as galvojau kad cia tik man vienai tokie dalykai vyksta :)
ReplyDelete