"<...> drauge jausdavau ir nesuvokiamą visos kūrinijos vienatvę, kai mudu šitaip pasilikdavome tuščioje bažnyčioje, vieni du, gaubiami prieblandos ir vargonų gaudesio, sakytum būtume vieninteliai žmonės pasaulyje, glaudžiami vienas prie kito blausios šviesos, akordų ir lietaus, ir vis dėlto visiems laikams atskirti, be jokio tilto, be tarpusavio supratimo, be žodžių, regintys tik keistą mažučių sargybos laužų rusenimą savo vidaus gyvenimo paribiuose,- mes regime jį, bet suprantame skirtingai, ji savaip, aš savaip, tarytum būtumėm kurčnebyliai ir akli, nors mes nei kurti, nei nebyliai, nei akli ir dėl to dar didesni skurdžiai, dar labiau izoliuoti."

E.M.Remarkas Juodasis obeliskas