Stebuklas visada yra kažkur šalia nevilties, pasakė Remarkas ir aš palinksėjau. Mano dienas dabar būtų galima skirstyti į mažyčius stebuklus ir ūmias neviltis. Pvz, šiandien - pati ūmiausia neviltis. Šiandien vos pramerkusi akis supratau, kad viskas blogai, ir kai prisiverčiau išlipti iš lovos, supratau tai dar kartą, nes mano galva skilo pusiau ir atsistojus pasaulis susiūbavo tarsi po vakarykščios degtinės, o juk degtinės vakar nebuvo, tik nekaltas puodelis arbatos su medum ir šnibždesiai prikimusiu balsu. Ir tai labai negerai, labai. Nes į naują gyvenimo etapą nevalia įžengti tokiai išsibarsčiusiai ir dar paraudusiais nosies krašteliais. Pusė mano gyvenimo čia, pusė - ten, ir kol kas (?) man nepavyksta jų sujungti į vieną.
Nuostabu, kai pagalvoji, kokia milžiniška amplitudė vyrauja tarp mano nuotaikų, tarp mano žmonių, tarp mano vietų, tarp mano minčių. Gal todėl ir jaučiuosi kaip amerikietiškuose kalneliuose - sekundei aukštybėse, staigus krytis, ramus kilimas, protarpiais pykina.
Ir aš jaučiuosi - staugti norisi - kokia vieniša, nors žmonių aplink mane daugiau nei bet kada anksčiau. Nes žmonės ne tie.
Dieve, tas jausmas, kai žmonės tarp žmonių vieniši. Man kartais atrodo, kad jis toks bendras. Tada ir mąstai, ar dėl to, kad visi neranda savų žmonių, ar tiesiog vieni kitų visai nebepažįsta.
ReplyDeletejeigu tai dėl to, kad pakeitei miestą, tai su laiku visa tai praeis. o dar lengviau bus, jeigu pabandysi pakeisti savo požiūrį kad ir į tuos "ne tuos" žmones, šiuo metu supančius tave. visur galima susikurti patogų gyvenimą, reikia tik noro.
ReplyDeletesixteen, gal kad neranda savu zmoniu. su tais retais savo zmonem nesijaucia vienisumo..bent man:)
ReplyDeletedeathblow, ne tai, kad pakeiciau miesta, greiciau pasidalinau i du miestus.. ir siaip manau reikia laiko adaptacijai.
taikliau net pati nebuciau parasiusi. pakeitusi miesta taip pat pasijauciau lyg perplesta, ne savo noru tampanti siek tiek dviveide: vieni draugai-elkis vienaip, kiti- kitaip. ir tikrai, pirmakart salia yra tiek daug zmoniu, nauju veidu, bet kazkokio zmogaus, vadinasi, dar truksta, nes neisjauciu atradusi Savo vieta. tikiu, kad rasiu, rasi ir tu :)
ReplyDeleteNekenčiu tokių dienų, kai be priežasties tiesiog ima siutas dėl gyvenimo apgailėtumo. Ačiū Dievuj, ankščiau ar vėliau apatija viskam praeina
ReplyDeleteviskas pamažu susitvarko į gražią betvarkę, patikėk.
ReplyDeleteKazkas cia su situo rugseju negero. Pokolkas ant amerikietisku kalneliu sedziu ir as... Vienos dienos laime lydi kelios dienos kazkokio keisto ziauriai negero jausmo viduj, keli sekmingi zingsniai i prieki ir pora nesekmiu stumianciu atgal. Kazkas tikrai negero. Tikiuosi kad viskas pas tave susitvarkys ir greitai rasi sau vieta!
ReplyDelete