gamtoje dabar nuostabiausias laikas metuose, ir man norėtųsi pagyventi juo ilgėliau, tuo tarpu jis sako, greičiau iškristų sniegas, greičiau ateitų pavasaris ir man kaip niekada aišku, kad mes - tai diena ir naktis ir tai tik laiko, laiko, ne atstumo, klausimas.
jaučiu, kaip po truputį mintys grįžta į savas vietas, viskas nuskaidrėja, nurimsta, nutyla, dingsta tas pramuštgalviškas polėkis, tas nerūpestingumas, žmonės grįžta namo, žvakės vėl tykiai dega, arbata vėl kvapniai garuoja, viskas vėl po truputį miršta.
man norisi mylėti praeivius gatvėje, nes jie tokie mieli su savo susirūpinusiom išraiškom ir rudeniniais paltukais; man norisi mylėti medžius, nes jie tokie pasakiški, juos norisi fotografuoti, o jų spalvas maišyti paletėje, kaip vaikystėje, kai piešinius piešdavau mėnesių mėnesius, nes nesugebėdavau išsirinkti vienos spalvos, visos man jos atrodė nuostabios, viena už kitą gražesnės - niekas iš tiesų nepasikeitė. aš lygiai taip pat užverčiu galvą žiūrėdama į medžių lapiją, galvodama, ar patogu būtų įsitaisyti ant tos šakos, ar labiau ant anos, ir ar būtų patogu iš tos pozicijos stebėti zujančius pro gyvenimą žmones.
vakar M. išsakė mintį, kuri man turbūt ilgai pasąmonėj gulėjo, bet niekad taip ir nebuvo išreikšta - visko reikia išlaukti, viskam ateina savas laikas.
Nežinau ar liūdna dabar ar ne. Bet tu gražiai rašai. Ateinu, paskaitau, dažnai nusimenu, bet tu įkvėpi. Kažkas tame visame liūdesy suteikia vilties.
ReplyDeletemyliu rudenį Lietuvoj:) tokios spalvos! ir tas lapų šiugždėjimas po kojom...
ReplyDeletear tau patinka mokytis [tą, ką mokais]?:)
WowWowClouds, kol kas tikrai patinka:)
ReplyDelete